Well ever since you were a little girl
You set the rules in your little world
But girls grow up and throw their toys away
You’re a big girl now but you still wanna play

(nors neturiu visos jo muzikinės kolekcijos ir dar neįsigijau bilieto į koncertą, šitas posmelis man labai gražus. ir ta b&w nuotrauka taipogi. beje, čia, matyt, kategorija4.)

pliurpalai apie a)skudurus b)dažiklius ir gražiklius c)maistą d)“kaip jį suvilioti“ e)“ji daro karjerą, bet vis tiek yra moteriška“ varo į neviltį. todėl realiai iš visų 100 kažkiek puslapių perskaitau kelis (tik „laiškai iš amerikos“ suteikia džiaugsmo). akivaizdu: su tokios informacijos srautu keistis nelabai galime. akivaizdu ir tai, kad šitie vaizdiniai galvose lieka kaipo tikrieji ir teisingieji.

dar šiandien perskaičiau (http://feministing.com/archives/009245.html), kad net ir garbingas The Wall Street Journal tęsia šitą kvailinimo misiją. baisu. čia tas pats kaip naujų cd aprašymais užimti jaunimui skirtus puslapius. i mean, ar tai viskas, ką norime, kad jie žinotų?

—

taigi. o kas pasikeitė. nebent gyvenimo draugus renkamės patys. norėtume rinktis ir daugiau, bet kad sekuliari valstybė, kurios politikai dievo mitais remiasi, mums to nenori leisti. matyt, kai draudžia, jaučia savo galią. gal užtektų atostogų vakaruosna palėkt – galvos atvėstų. o gal išankstinėn pensijon nueit. visiems į naudą būtų.

o taip susinervinau kai perskaičiau straipsnį: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1191500083. straipsnis geras, tiktai kad informacija nervų ligas įkalba.

o taip. nes jis ne tik lytinis organas, bet ir statusą visuomenėje, teises, pareigas bei džiaugsmus nustatantis svarbus asmens požymis.

iškeisčiau man pirmai atidaromas duris į stiklinių lubų sudaužymą.

iškeisčiau tavo kortele apmokamą mano vakarienės sąskaitą į teisę pačiai spręsti, ką daryti su keliomis ląstelėmis, augančiomis mano kūne.

iškeisčiau abejotiną taisyklę „kirsti moteriai atgal negražu“ į prievartos, smurto šeimoje, išprievartavimų pabaigą.

nori keistis?

matyt, visi vyrai yra stiprūs, o visos moterys yra silpnos. ir dailios. žodžiu, yra dvi žmonių grupės, ir jos viena kitai priešingos. šita nesąmonė jau irgi gerokai įkyrėjo.

knygoje „intercultural communication“ klausiama: ar tikrai esame tokie atominiai, kad mažytės chromosomos X ir Y (kurios ir lemia žmogaus lytį) mus suskirsto į dvi grupes, o mes jas pavadiname priešingomis? ar to užtenka? taigi kad ne. tik kad dar sunku suvokti, kad visa kita yra ne įgimta (gimiau nemokėdama priparkuoti automobilio? gimiau žinodama, kaip iškepti bulvių?), ne įgimta, o išmokta.

smith had a brother. simth’s brother died, but the man who died never had a brother.

(žaidimas „įminkim šarados mįslę“).

tai kas toks protingas sugalvojo reikšmes žodžiams „vyriška/s“ ir „moteriška/s“?

baisiausia yra tai, kad žmonės jiems neprašant ir nenutuokiant įspraudžiami į rėmus. tu esi kategorija vienas, o tu kategorija trys. tavo kategorija elgtis gali tik taip, taip arba taip, o tavoji – tik šitaip, taip ir anaip. ir gresia nesupratimas beigi pašaipos, nepritapimas ir atstūmimas, jei tik neatitinki savo kategorijos rėmų ir nesilaikai jos tasyklių.

visiems būtų žymiai lengviau, jei nekaišiotume vienas kito į rėmus. nes tuos rėmus patys ir sukūrėme, remdamiesi …hm… niekuo.

štai kas neramina. jei jau tapau vadove, išlaikiau šį egzaminą, kasdien vis tiek privalau įrodinėti, kad nesu blogesnė už vyrus. net ne kad esu lygiavertė vadovė (geresnė? niekada), o kad nesu blogesnė. šitų įrodymų reikia ne man, o mano pavaldiniams, ir vyrams, ir moterims. nes ir tie, ir tie prisideda prie plačiai išbujojusio įsitikinimo, kad geras vadovas gali būti tiktai vyras. vadovės moterys yra išimtys ir vadovauti jos gali tik grožio salonams ar savo vaikams.

ar sąžininga, kad ši moteris ir kitos tokios moterys turi dirbti daugiau, sunkiau, stengtis labiau, nesuklysti rečiau? vien dėl to, kad jos moterys. vadovaujantys vyrai tiesiog dirb savo darbą, o šios moterys be tiesioginių pareigų dar didesnę neša ant savęs tempiasi. tai neteisinga.