jau seniai nieko bendro nenoriu turėti su moterims skirtais leidiniais. tačiau kaskart naiviai nusiperku kokią “moterį” ir kaskart vis labiau nusiviliu. po kiek laiko vėlgi naiviai tikiuosi, kad gal situacija keičiasi, nusiperku vėl, ir vėl nusiviliu. per daug tų vėl. nepasimokau.
pliurpalai apie a)skudurus b)dažiklius ir gražiklius c)maistą d)”kaip jį suvilioti” e)”ji daro karjerą, bet vis tiek yra moteriška” varo į neviltį. todėl realiai iš visų 100 kažkiek puslapių perskaitau kelis (tik “laiškai iš amerikos” suteikia džiaugsmo). akivaizdu: su tokios informacijos srautu keistis nelabai galime. akivaizdu ir tai, kad šitie vaizdiniai galvose lieka kaipo tikrieji ir teisingieji.
dar šiandien perskaičiau (http://feministing.com/archives/009245.html), kad net ir garbingas The Wall Street Journal tęsia šitą kvailinimo misiją. baisu. čia tas pats kaip naujų cd aprašymais užimti jaunimui skirtus puslapius. i mean, ar tai viskas, ką norime, kad jie žinotų?
Skųstis, kad nėr ką skaityti leidiniuose, kurie skirti plačiosioms masėms šiais laikais – nerimta.
Turi gi internetą po ranka. Internetas pilnas nišinės informacijos, kurios anksčiau neįmano būdavo gauti.
Man besidominčiam mokslu ir skepticizmu irgi beveik nėr ką skaityti atsivertus žurnalą ala tik vyrams. Bet tai ką padarysi, kad mokslas įdomus mažumai? Ogi imsi ir eisi į pvz. puslapius Science Daily, randi.org, slashdot.org ar kitus, atitinkančius TAVO skonį.
Trumpai tariant, tai, kad kažkokios temos yra tau neįdomios tereiškia tai, kad tau jos neįdomios ir gali pasirinkti skaityti ką kitą.
O apie tai, ką daryti, kad visuomenė keistųsi – šįsyk nerašysiu.
savaime suprantama, inete informacijos pilna, kokios tik nori. tačiau būtent leidiniai plačiosioms masėms ir kelia nerimą (ir ne tik dabar, o jau seniai). todėl, kad jie, pasiekiantys plačiąsias mases, konservuoja įvaizdžius, kurie turėtų būti griaunami. todėl, kad tie, kurie įperka prastų rašinėlių perpildytą leidinį, ir toliau tiki tuo, kuo tikėjo amžių amžius, o tie, kurie kimba į spalvotus (madų, dietų, eilinių pezėjimų “stipriųjų” ir silpnųjų” lyčių klausimais) žurnalus – taip pat.
aš nekalbu apie įdomias man temas ar ne. negaliu tikėtis, kad visur jų rasiu, ir nesitikiu. tačiau esmė visai ne ta. žurnalas moterims pats savaime man nėra pasipiktinimo objektas, tačiau jo turinys, kuris vaizdiškai aiškiai parodo, kur mano – moters – vieta visuomenėj ir kas mane “supa” (t.y. kas man priskiriama) mane tikrai nervina.
o apie tai, ką daryti, kad visuomenė keistųsi, tikiuosi, parašysi.
Aha,kaip tyčia,svarbiausio dalyko ir neparašė:) Visuomenė skaito tuos žurnalus ir faktas yra tai,kad žiniasklaida formuoja žmonių požiūrį.