galiu pasakyt, kad seimelis nukvako visai. kaip tik šiuo metu domiuosi civiline partneryste kaipo santuokos alternatyva ir ką matau: vėlei pas mus Lietuvoj stengiamasi grįžti į XIX amžių. matyt, labai gerai visiems buvo. o ko gi ne: vyrą/žmoną tau parenka tėvai, patiems stengtis nereikia; tik gimęs jau žinai, kad rugius pjausi ar kunigausi ar vaikus auginsi, tai ramu, nereik sukt galvos; kad vienatvė kankins irgi bijot nereikėjo – juk visi veda arba išteka, visi visi, ar jie to nori ar ne; ir vaikų daug turėsi, jei nevaisinga/s esi, nieko, iš kaimyno pavogsi, nes juk ne lygis be vaikų būt; o santuoka kaip žinia įteisinama tik bažnyčioj, nes dievas yra visur ir ji mus stebi, ir net jei vyro nebemyli ar anas tave muša – ką gi, kentėk, nes ir Jėzus kentėjo, nes skyrybos yra blogis; o kai taip išpampsi nuo septyniolikto vaiko, kad paeit sunku bus (lytinių santykių turėjai dvidešimt kartų gyvenime – trys palaimingi buvo, neapvaisino), būsi laiminga, nes žinosi, kad štai tau duotą gyvenimą ir nugyvenai. tik kaip. bet tu to nesvarstysi, nes už tave jau nuspręsta seniai.
taigi. o kas pasikeitė. nebent gyvenimo draugus renkamės patys. norėtume rinktis ir daugiau, bet kad sekuliari valstybė, kurios politikai dievo mitais remiasi, mums to nenori leisti. matyt, kai draudžia, jaučia savo galią. gal užtektų atostogų vakaruosna palėkt – galvos atvėstų. o gal išankstinėn pensijon nueit. visiems į naudą būtų.
o taip susinervinau kai perskaičiau straipsnį: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1191500083. straipsnis geras, tiktai kad informacija nervų ligas įkalba.
