vieni stiprūs, kitos – gražios. stiprieji ir dailiosios. stiprieji ir silpnosios. šita banalybė jau gerokai įkyrėjo.
matyt, visi vyrai yra stiprūs, o visos moterys yra silpnos. ir dailios. žodžiu, yra dvi žmonių grupės, ir jos viena kitai priešingos. šita nesąmonė jau irgi gerokai įkyrėjo.
knygoje “intercultural communication” klausiama: ar tikrai esame tokie atominiai, kad mažytės chromosomos X ir Y (kurios ir lemia žmogaus lytį) mus suskirsto į dvi grupes, o mes jas pavadiname priešingomis? ar to užtenka? taigi kad ne. tik kad dar sunku suvokti, kad visa kita yra ne įgimta (gimiau nemokėdama priparkuoti automobilio? gimiau žinodama, kaip iškepti bulvių?), ne įgimta, o išmokta.
Na evoliucijos klausimais nesu didelis didelis specialistas, taciau gebejimus ir polinkius formuoja ne tik aplinka ir kultura, bet ir prigimtis (genai).
Pasakyti, kiek tiksliai itakoja negaliu, bet ignoruoti prigimti yra paprasciausiai neracionalu.
taigi, genai formuoja: plaukų storį, akių spalvą, galbūt polinkį į knygų skaitymą ar paveikslų tapymą.
tačiau niekad nesutiksiu, kad tai genai atsakingi už tai, kad neva esu stropesnė nei mano brolis ar jis geriau vairuoja. taip, mano brolis vairuoja geriau nei aš, nes jis kaimo keliais su zapuku lakstė jau tada, kai iki teisių gavimo buvo likę 8 metai. nes visąlaik jo klausinėjo, kada gi pirks mašiną, ir jį mokė triukų prie vairo. aš tuo metu padėjau mamai jos pačios prašymu. kur. virtuvėj.
ir tai ne prigimties ignoravimas. tai yra tai, ko mus mokė ir ką mes puikiai įsisavinom. geriau nei pitagoro teoremą mokykloj.